1833 m. liepos 20 d. 400–500 Misūrio gyventojų pareikalavo, kad daugiau šventųjų į Džeksono apygardą nesikeltų, o tie, kurie ten gyveno, išvyktų. Dar nespėjus šventiesiems Misūryje sureaguoti, gauja pradėjo naikinti jų nuosavybę ir grasinti mirtimi. Doktrinos ir Sandorų 98 skyriuje užrašytą apreiškimą, kuriame Viešpats nurodė, kaip šventieji turėtų reaguoti į persekiojimą, pranašas Džozefas Smitas gavo 1833 m. rugpjūčio 6 d. Nors kai kurios žinios apie vargus Misūrio valstijoje tikriausiai pasiekė pranašą, buvusį Kirtlande, Ohajo valst., maždaug už 900 mylių (1450 kilometrų), apie padėties rimtumą tuo metu jis galėjo sužinoti tik per apreiškimą. Šiame apreiškime Viešpats kalbėjo apie šventųjų vargus Misūryje ir Ohajuje. Jis patarė jiems remtis konstitucine šalies teise ir laikytis sudarytų sandorų.
Prieš pamoką lentoje užrašykite šį klausimą: Kaip jūs jaustumėtės?
Pakvieskite kurį nors mokinį garsiai perskaityti toliau pateiktą straipsnelį. Kitiems pasiūlykite pagalvoti, kaip jie jaustųsi, jei būtų tokioje situacijoje.
1833 m. liepos 20 d., šeštadienį, maždaug 400 ar 500 piktų Misūrio gyventojų susirinko prie Independenso teismo rūmų Misūryje. Jie išsirinko komitetą, kad sukurtų jų reikalavimus mormonams nusakantį dokumentą. Jie reikalavo, kad pastarųjų dienų šventiesiems nebūtų leidžiama keltis į Džeksono apygardą, o tie, kurie jau ten gyveno, turėjo pasižadėti išvykti kaip galima greičiau. Be to, jie reikalavo, kad būtų nustota spausdinti Bažnyčios laikraštį. Kai šie reikalavimai buvo pateikti Bažnyčios Misūryje vadovams, šie apstulbę paprašė trijų mėnesių reikalavimams apsvarstyti ir pasitarti su Bažnyčios vadovais Ohajuje. Reikalavimus pateikusi Misūrio gyventojų grupė atmetė šį Bažnyčios vadovų prašymą. Tada šventieji paprašė 10 dienų, bet jiems buvo duota tik 15 minučių atsakyti į reikalavimus. (Žr. Church History in the Fulness of Times Student Manual, 2nd ed. [Church Educational System manual, 2003], 132–33.)
Priminkite klausimą lentoje ir užduokite dar vieną klausimą:
Kaip jaustumėtės, jei būtumėte vienas iš šventųjų, tuo metu gyvenusių Independense, Misūrio valstijoje?
Mokiniams atsakius, paprašykite kurio nors mokinio garsiai perskaityti šį straipsnelį.
Misūrio gyventojai, susirinkę Independenso teismo rūmuose, akimirksniu virto gauja ir nusprendė sunaikinti spaustuvę bei spausdinimo mašiną. Jie įsilaužė į spaustuvę, išmetė baldus į gatvę ir sodą, sulaužė spausdinimo mašiną, išmėtė šriftą ir sunaikino kone visa, kas buvo atspausdinta, įskaitant didžiąją dalį Įsakymų Knygos lapų. Po to gauja nuėjo naikinti Gilberto ir Vitnio krautuvės. Tačiau Sidnis Gilbertas sutiko minią dar prieš jiems pradedant įgyvendinti savo sumanymą ir pažadėjo per tris dienas supakuoti prekes ir išsikelti. (Žr. Church History in the Fulness of Times, 133.)
Paskatinkite mokinius pasidalyti savo mintimis apie šį įvykį remiantis lentoje užrašytais klausimais. Mokiniams pasidalijus savo mintimis, paprašykite kurio nors mokinio garsiai perskaityti šį straipsnelį.
Po trijų dienų, liepos 23 d., Džeksono apygardoje, Misūryje, vėl pasirodė gauja, šį kartą apsiginklavusi šautuvais, pistoletais, botagais ir lazdomis. Jie padegė šieno kupetas, javų laukus bei sunaikino keletą namų, svirnų ir verslų. Galiausiai jie susidūrė su šešiais Bažnyčios vadovais, kurie matydami šventųjų nuosavybei ir gyvybei gresiantį pavojų, pasisiūlė būti jų įkaitais. Atmetę šį pasiūlymą, gaujos vadovai pagrasino, kad kiekvienas vyras, moteris ir vaikas bus nuplakti, nebent jie sutiks palikti apygardą. Spaudžiami broliai pasirašė sutartį palikti Džeksono apygardą. Pagal ją, pusė Bažnyčios narių ir didžioji dalis vadovų turėjo išsikelti iki 1834 m. sausio 1 d., o likusieji – iki 1834 m. balandžio 1 d. Gauja leido, kad Džonas Korilas ir Sidnis Gilbertas liktų ir parduotų išvarytų šventųjų nuosavybę. (Žr. Church History in the Fulness of Times, 134.)
Pakvieskite kurį nors mokinį garsiai perskaityti Doktrinos ir Sandorų 98 skyriaus įvadą. Kitiems pasiūlykite sekti skaitomą tekstą ir surasti, kas paskatino šį apreiškimą. Paprašykite mokinių pasidalyti rastais atsakymais.
Žinant skyriaus įvadą, kuo ypatingas šio apreiškimo laikas?
Paaiškinkite, kad tuo metu šventieji Ohajuje taip pat patyrė persekiojimus. Šio pareiškimo principai buvo pritaikyti jiems, ir gali būti pritaikyti mums. Pakvieskite kurį nors mokinį garsiai perskaityti Doktrinos ir Sandorų 98:1–2. Kitiems pasiūlykite surasti patarimą, kurį Viešpats davė šventiesiems. (Galbūt bus naudinga paaiškinti, kad žodis Sabaotai, esantis 2 eilutėje, yra hebrajiškas žodis, reiškiantis „kariuomenė“ arba „armija“. Čia jis vartojamas nurodant, kad Viešpats vadovauja angelų armijoms arba kariuomenėms ir Izraelio arba šventųjų armijoms. [Žr. Bible Dictionary, “Sabaoth.”])
Kokį patarimą šventiesiems davė Viešpats? (Mokinių atsakymus surašykite lentoje.)
Kodėl šventiesiems svarbu dėkoti Viešpačiui ir sunkiais laikais?
Ką, jūsų manymu, reiškia kantriai laukti Viešpaties?
Pakvieskite kurį nors mokinį garsiai perskaityti tokį vyresniojo Roberto D. Heilso iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo teiginį. Paprašykite klasės išklausyti ir išsiaiškinti, ką reiškia kantriai laukti Viešpaties.
Paveikslėlis
Vyresnysis Robertas D. Heilsas
„Tai ką gi reiškia laukti Viešpaties? Raštuose žodis laukti reiškia viltis, laukti su tikėjimu ir pasitikėti. Kad Viešpačiu viltumės ir Juo pasitikėtume, turime tikėti, būti kantrūs, nuolankūs, romūs, ištvermingi, laikytis įsakymų ir ištverti iki galo“ („Viešpaties belaukiant: tebūnie Tavo valia“,2011 m. spalio visuotinės konferencijos medžiaga).
Kodėl patarimas kantriai laukti Viešpaties buvo svarbus šventiesiems Misūryje?
Lentoje užrašykite šį nebaigtą teiginį: Jei būsime už viską dėkingi ir kantriai lauksime Viešpaties…
Pakvieskite kurį nors mokinį garsiai perskaityti Doktrinos ir Sandorų 98:3. Klasės paprašykite sekti skaitomą tekstą ir išsiaiškinti, ką Viešpats pažadėjo šventiesiems, jeigu šie paklus Jo patarimui.
Kaip remdamiesi 3 eilute pabaigtumėte lentoje užrašytą principą? (Čia pateikiama galima šio principo formuluotė: Jei būsime už viską dėkingi ir kantriai lauksime Viešpaties, tai Viešpats padarys, kad mūsų suspaudimai išeis mums į gera.)
Pakvieskite mokinius pagalvoti apie pažįstamą, kuris arba kuri sunkiu metu kantriai laukė Viešpaties ir rado už ką dėkoti.
Kaip vargai teigiamai paveikė to žmogaus gyvenimą?
Viešpats pataria šventiesiems palaikyti šalies įstatymą
Paaiškinkite, kad Viešpats šventiesiems patarė ne tik kantriai laukti, bet ir laikytis visų Jo įsakymų (žr. DS 98:4), be to, jie buvo išteisinti, nes „palai[kė] šalies konstitucinį įstatymą“ (DS 98:6). Jis paaiškino, kad šalies konstitucinis įstatymas palaikydamas „teises ir privilegijas remia tą laisvės principą“ ir „priklauso visai žmonijai“ (DS 98:5).
Pakvieskite kurį nors mokinį garsiai perskaityti Doktrinos ir Sandorų 98:9–10. Kitiems pasiūlykite sekti skaitomą tekstą ir surasti, ką Viešpats pasakė apie pasaulietinę valdžią. Paskatinkite mokinius pasidalyti rastais atsakymais.
Kaip Doktrinos ir Sandorų 98:4–10 parašytas Viešpaties patarimas gali padėti nepriklausomai nuo to, kokioje šalyje gyvename?
Viešpats pataria šventiesiems laikytis sudarytų sandorų net sunkiais laikais
Pakvieskite mokinius apmąstyti šį klausimą:
Kokį atlygį gauna tie, kurie paguldo gyvybę už Jėzaus Kristaus reikalą ir Jo vardą?
Pakvieskite kurį nors mokinį garsiai perskaityti Doktrinos ir Sandorų 98:11–15. Kitiems pasiūlykite sekti skaitomas eilutes ir rasti atsakymą į tą klausimą ir į klausimą, ką Viešpats sakė šventiesiems apie išmėginimus ir išbandymus.
Ką Viešpats įsakė šventiesiems? (Žr. DS 98:11–12.)
Kodėl, pagal 13–15 eilutes, Viešpats mus mėgina? (Mokiniams atsakius lentoje užrašykite šį principą: Viešpats mus bando norėdamas pamatyti, ar mes laikomės sandorų net tuomet, kai tai daryti yra sunku.)
Kodėl šventiesiems, gyvenantiems 1833 m. Misūryje, galėjo būti svarbu žinoti šią tiesą? Kodėl mums gali būti svarbu atminti šią tiesą šiuo metu?
Paprašykite mokinių pagalvoti apie pažįstamą, kuris yra geras sandorų laikymosi sunkiais laikais pavyzdys. Paskatinkite kelis mokinius savo atsakymais pasidalyti su klase.
Pakvieskite mokinius pagalvoti, ką jie darys, kad išliktų stiprūs ir laikytųsi sudarytų sandorų net tuomet, kai tai daryti sunku.
Pakvieskite kurį nors mokinį garsiai perskaityti Doktrinos ir Sandorų 98:16–18. Likusių mokinių paprašykite sekti skaitomą tekstą ir rasti, ką Viešpats prašė šventuosius daryti. Paskatinkite mokinius pasidalyti rastais atsakymais.
Paaiškinkite, kad tuo metu, kai Viešpats davė šį apreiškimą, šventieji Kirtlande, Ohajo valst., taip pat patyrė sunkumų. Doktrinos ir Sandorų 98:19–22 skaitome jiems skirtą Viešpaties žinią.
Pakvieskite kurį nors mokinį garsiai perskaityti Doktrinos ir Sandorų 98:19–22. Kitiems pasiūlykite sekti skaitomą tekstą ir rasti, ką Viešpats sakė apie šventuosius Kirtlande. Pakvieskite mokinius pasidalyti savo atsakymais.
Kaip Viešpaties žodžiai apie šventuosius Kirtlande susiję su tuo, ką Jis kalbėjo šventiesiems Misūryje? (Žr. DS 98:11.)
Kaip 11 eilutėje esanti Viešpaties žinia gali būti pritaikyta mums? (Padėkite mokiniams suprasti, kad „glaustis“ prie gėrio reiškia įsipareigoti daryti gera.)
Baikite savo liudijimu apie šiandien aptartus doktrinas ir principus. Paraginkite mokinius atsisakyti nuodėmių ir glaustis prie visko, kas gera.
„Tuometiniai tos vietos gyventojai pradėjo įtariau žiūrėti į [šventuosius], kai jų skaičius Džeksono apygardoje pradėjo sparčiai didėti. Dauguma žmonių baiminosi, kad religingai nusiteikę maldininkai iš rytų juos greitai viršys skaičiumi. „Senbuviai“ skyrėsi nuo atvykstančių pastarųjų dienų šventųjų, todėl buvo natūralu, kad kilo kultūrinių, politinių, religinių ir ekonominių skirtumų.
Džeksono apygardos gyventojai buvo paprasti žmonės, atvykę iš kelių kalnuotų apylinkių, besidriekiančių nuo pietinių valstijų iki vakariniame Jungtinių Valstijų pakraštyje esančių vietovių, jie ieškojo laisvės nuo socialinių apribojimų. Didžioji dalis, priešingai negu Naujosios Anglijos ir Rytų gyventojai, buvo neišsilavinę ir nekultūringi. Dauguma iš jų mėgavosi nešvankybėmis, šabo laužymu, žirgų lenktynėmis, gaidžių peštynėmis, dykinėjimu, lėbavimu, lošimu ir smurtu. […]
Nors per tą trumpą jų buvimo Džeksono apygardoje laiką Bažnyčios nariai nepretendavo į [politinę] tarnybą ir vieningai nebalsavo už tam tikrą koaliciją, senbuviai į didėjantį šventųjų skaičių žiūrėjo kaip į politinę grėsmę. Iki 1833 m. liepos mormonų skaičius apygardoje siekė beveik tūkstantį du šimtus žmonių ir kiekvieną mėnesį jų atvykdavo vis daugiau. Kai kurie nariai gyrėsi, kad į tą kraštą atvyks dar tūkstančiai. […] Natūralu, kad vietinius gyventojus toks religinis užsidegimas ir mintis, kad visi „pagonys“ (ne mormonai) bus išmesti, kai Džeksono apygardoje bus įkurta tūkstantmečio karalystė, paskatino susirūpinti.
Protestantų dvasininkai taip pat piktinosi mormonų veržimusi į apygardą. Pastarųjų dienų šventieji buvo laikomi fanatikais ir sukčiais, taip pat buvo paskelbta, kad jie yra lengvatikiai ir neišmanėliai, nes tikėjo stebuklais, pranašystėmis, gydymais, apreiškimais bei kalbėjimu liežuviais ir dažnai visa tai patirdavo. Dvasininkų priešiškumą skatino baimė, kad jie praras kažką iš savo kaimenės. […]
Be to, mormonų pirkliai ir prekybininkai sėkmingai perėmė dalį pelningo Santa Fe prekybinio srauto, kuriame iki tol dominavo misūriečiai. Kai kurie gyventojai baiminosi, kad Bažnyčios nariai buvo pasiryžę perimti jų žemes ir verslus. Maža to, šventieji „nepirko prekių iš vietinių prekybininkų, nes neturėjo pinigų, todėl keisdavosi tarpusavyje Bažnyčios sandėlyje. […] Kai kurie senbuviai pardavė savo nuosavybę mormonams ir išsikėlė kitur. Tai reiškė vis mažiau ir mažiau klientų parduotuvėse ir artėjantį finansinį žlugimą“ tiems senbuviams, kurie liko [T. Edgar Lyon, “Independence, Missouri, and the Mormons, 1827–1833,” BYU Studies, autumn 1972, 17–18].
Situaciją dar labiau apsunkino tai, kad 1833 m. pavasarį Misūryje vyko potvynis, sunaikinęs Independenso prieplauką ir nukreipęs kanalą nuo bendruomenės. Toliau prieš srovę įsikūrė naujas miestas, Vestportas, kuriame buvo geresnė prieplauka, ir verslas Independense smuko. Verslininkai Independense dėl šios situacijos kaltino mormonus. Numatydami, kas laukia ateityje, kai kurie senbuviai išpardavė [turtą] šventiesiems. Bažnyčios nariai norėjo pirkti ūkius ir nuosavybę, tačiau neturėjo tam pakankamai lėšų. Tai pykdė misūriečius ir netrukus jie pradėjo skleisti paskalas, esą mormonai yra skurdžiai.
Misūrio pasienio gyventojai bijojo ir nekentė indėnų. Jų antipatija išaugo, kai 1830 m. valdžia pradėjo iš naujo apgyvendinti rytų gentis vietovėse, esančiose į vakarus nuo Independenso. Po 1832 m. vykusio Blek Hako karo, vakarų Misūrio gyventojai įteikė peticiją Kongresui, kad jiems ginti būtų įkurta karinių postų grandinė. Pirmieji mormonų misionieriai prisidėjo prie jau įtemptos atmosferos skelbdami pranašišką Amerikos čiabuvių likimą. Senbuviai išsigando, kad šventieji pasitelks į pagalbą indėnus ir iškovos vietą savo Naujajai Jeruzalei. Reikalus dar labiau sukomplikavo protestantų dvasininkai, kurie pavydėjo pastarųjų dienų šventiesiems, sėkmingai skelbiantiems Evangeliją indėnams.
Konfliktas tarp šventųjų ir senbuvių pasiekė viršūnę nesutariant dėl vergovės. Pagal 1820 m. įžymųjį Misūrio kompromisą, Misūris buvo viena iš sąjungos narių, praktikavusi vergovę. Tačiau vergovė buvo ribota. Senbuviai vertino teisę turėti vergų ir neapkentė vergovės panaikinimo šalininkų. Kai kurie šventieji, atvykę iš šiaurės ir rytų, pritarė vergovės panaikinimui, o pietuose tvyrojo juodaodžių sukilimo tikimybės baimė. 1831 m. Neto Turnerio vergų sukilimas Virdžinijoje nusinešė septyniasdešimties baltaodžių ir šimto vergų gyvybes. Per vergovę praktikuojančias valstijas nusidriekė nepagrįsta maišto baimė. Todėl ankstyvaisiais 1832 m. misūriečiai buvo labai suerzinti, nes sklido gandas, kad šventieji stengiasi įtikinti vergus nepaklusti šeimininkams arba nuo jų pabėgti.
Norint numalšinti gandus 1833 m. laikraštis Evening and Morning Star atspausdino straipsnį, kuriame perspėjo misionierius dėl evangelijos skelbimo vergams ir buvusiems vergams, žinomiems kaip „laisvi spalvotieji“. Deja, vietiniai misūriečiai neteisingai interpretavo šį brolio Felpso patarimą, kaip juodaodžių kvietimą prisijungti prie mormonų Džeksono apygardoje. Straipsnis sukėlė tokį triukšmą, kad Felpsas išleido „Papildymą“, kuriame paaiškino, kad Bažnyčia jokiu būdu nekvietė laisvų juodaodžių į Misūrį, tačiau toks jo neigimas naudos nedavė“ (Church History in the Fulness of Times Student Manual, 2nd ed. [Church Educational System manual, 2003], 130–32).